Prieš 80 metų, nacių koncentracijos stovykloje – Aušvice, kelios minutės prieš žengiant į dujų kamerą, Vilma Grunvald parašo laišką vyrui:
,,Mano vieninteli, brangiausias, mes atskirti laukiame tamsos. Svarstėme galimybę pasislėpti, bet nusprendėme to nedaryti, nes tai būtų beprasmiška. Garsieji sunkvežimiai jau čia ir mes laukiame, kol tai prasidės. Esu visiškai rami. Mano vieninteli ir brangiausias, nekaltink savęs dėl to kas įvyko, tai buvo mūsų lemtis. Darėme tai, ką galėjome. Lik sveikas ir atmink mano žodžius, kad laikas užgydys žaizdas – jei nevisiškai, tai bent iš dalies. Rūpinkis auksiniu mažuoju berniuku ir pernelyg nesugadink jo savo meile. Abu likite sveiki mano brangiausieji. Galvosiu apie tave ir Misą. Tebūnie jūsų gyvenimas pasakiškas, mes jau turime lipti į sunkvežimius. Į amžinybę, Vilma“. Šis laiškas dabar yra saugomas Vašingtono Holokausto muziejuje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Nacių koncentracijos stovykloje, Aušvice, 1940 – 1945 metais sunaikinta virš milijono atskirų, nepakartojamų pasaulių, daugiausia žydų tautybės žmonių. Kaip žinia, karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją šalia Osvencimo miesto ( vok. Aušvico ) buvusiose kareivinėse pasirinkta vieta kalinti lenkų civilius ir karo belaisvius. Iš pradžių ši vieta buvo skirta izoliuoti asmenis. Vykstant tolimesnei ekspansijai, iš įvairių kraštų, pradedant Oslu – baigiant Rodo sala, į Aušvicą vežami šimtai tūkstančių žmonių. Konclageris atima daiktus, aprangą, bando ištrinti asmens vardą ir pavardę, vietoj to išduodamas dryžuotus skarmalus ir tatuiruotę ant rankos. Formuojamas ištisas kompleksas: išnaudoti alinančiu darbu, kalinti, marinti badu, panaudoti žmones makabriškais medicininiais eksperimentais, nuodijimu dujomis ir deginimu krematoriumuose. Trečiojo reicho ministras Otto Thierack sakė ,,mes privalome išlaisvinti vokiečių tautą nuo lenkų, rusų, žydų ir čigonų…“. Be to, į nepageidaujamų gyventi pasaulyje sąrašus pakliūna pasipriešinimo dalyviai, Biblijos tyrinėtojai, seksualinės mažumos bei daugybė kitų asmenų. 1941 m. čia pirmą kartą su šešiais šimtais lenkų kalinių išbandomos nuodingos Zyklon B dujos. Žmonės uždaroje patalpoje miršta maždaug per 20 minučių. Vėliau įsisiūbavęs mirties fabrikas per dieną numarina apie 8000 žmonių. Šalimais dieną ir naktį rūksta krematoriumų kaminai.
Net 1944 metais, po Antrojo fronto atidarymo, kuomet nacių Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė akivaizdus, egzekucijos nelėtėja. Po bandymų nutraukti ryšius su Hitleriu Vengrijoje nuo valdžios nušalinus valstybės galvą regentą Miklos Horthy, kuris iki tol priešinosi piliečių deportacijai iš šios šalies, apie keturi šimtai tūkstančių žydų vežami į tiesiai į Aušvico – Birkenau dujų kameras.
Baigiantis karui ir artėjant sovietų kariuomenei prie Aušvico, naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Pakeliui nemažai žmonių mirė, negalintys paeiti buvo nušauti lydinčių sargybinių, todėl tas kalinių žygis buvo pavadintas Mirties žygiu. Po karo, praėjus nemažai metų, kai pradėjo silpti komunistinis Sovietų Sąjungos režimas, laisvėjo Lenkija ir buvę kaliniai, vėliau jų šeimos nariai ėmė lankyti Aušvicą.
2005 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė sausio 27-ąją kasmetine Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Datos minėjimo simboliu buvo pasirinktas Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimas 1945 metais sausio 27-ąją. Šią datą mini daugelis demokratiškų valstybių visame pasaulyje.
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti šiemet kvietė švietimo, kultūros įstaigas prisijungti prie iniciatyvos „We remember – mes prisimename“ skirtos tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai paminėti. Endriejavo pagrindinėje mokyklose su dalimi vyresnių klasių mokinių į pamokas integravome Holokausto pristatymą. Kaip žinia, istorija – gyvenimo mokytoja, tad mokydamiesi iš šios praeities tragedijos tikėtina galime sukurti geresnę ateitį…
Arūnas Mikalauskas
istorijos mokytojas