Šv. Valentino dieną, mokytojos Monikos Ruškytės ir mokyklos administracijos iniciatyva, mokiniai buvo pakviesti padiskutuoti su Lietuvos partizanų vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto proprodukterėčia Kotryna Buono apie besąlyginę meilę ir Tėvynę. Pasak M. Ruškytės, Vasario 14-osios ir Vasario 16-osios dienų proga norėjosi pristatyti gyvą Lietuvos istoriją iš arti – per viešnios K. Buono šeimos meilės artimui ir Tėvynei istoriją.
„Turiu garbę, atvykusi iš Italijos, atstovauti dėdės, Jono Žemaičio-Vytauto, šeimai ir pristatyti jo gyvenimo biografijos fragmentus. Jis labiau už viską mylėjo Lietuvą, šeimą ir vaikus. Be kita ko, jo gyvenimo istorija yra susijusi ir su Klaipėdos rajonu,“ – iliustruotą pasakojimą pradėjo K. Buono. J. Žemaitis gimė Palangoje, grafo Tiškevičiaus namuose, nes ten dirbo jo tėvas – laisvamanis, visiška priešingybė savo dievobaimingai žmonai Petronėlei. Jis buvo vegetaras, principingas darbuotojas, nenusileidęs net garsiajam darbdaviui. Po pirmųjų gyvenimo metų šeima išsikėlė į Lenkijos Lomžos miestą, tačiau vėliau grįžo į Lietuvą – į Kiaulininkų kaimą netoli Raseinių, kur Jonas baigė šešias klases. Priešingai tėvo norui, kad taptų sūrininku, jis įstojo į karo mokyklą, dažnai lankydavo seserį Kotryną, dvejus metus mokėsi Prancūzijoje, keliavo po Italiją, aplankė Veneciją. 1945 metais, Lietuvai jau esant okupacijoje, J. Žemaitis davė partizano priesaiką nepasiduoti. Jis pasirinko pirmąjį iš dvylikos slapyvardžių – Žaltys, o savo žmoną su trejų metų sūnumi paliko gyventi nelegaliai Kaune. Netrukus žmona mirė, o sūnus, suradus jam globėjus, tapo Laimučiu Lubimavičiumi.
1949 m., kai nebuvo kam to padaryti, jis perima partizanų valdžią į savo rankas, tampa vieninteliu partizanų generolu, sušaukia suvažiavimą ir pasirašo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tarybos deklaraciją, kurioje išdėstyta antisovietinio pasipriešinimo programa bei suvereni Lietuvos valdžia priskiriama tautai.
1953 m. gegužę J. Žemaitis buvo išduotas – į jo bunkerį buvo įmesta granata su migdomosiomis dujomis. Praradęs sąmonę, jis pateko į sovietų nelaisvę ir buvo išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, kur buvo iškviestas pas faktinį to meto Sovietų Sąjungos vadovą Lavrentijų Beriją. Apie ką kalbėjosi buvęs vienas artimiausių Stalino parankinių L. Berija ir nepasidavusios Lietuvos lyderis J. Žemaitis – nežinoma. Okupacinės valdžios sprendimu partizanų vadas buvo nužudytas Maskvoje 1954 m. lapkričio 26 d., neišpildžius jo paskutinio prašymo – pamatyti mamą ir sūnų. Vietoj to jam buvo parodyta pastarojo nuotrauka su sovietinio spaliuko ženkleliu…Nusenę partizanų vado tėvai, gerų žmonių pagalba, buvo apgyvendinti Laugalių senelių namuose netoli Gargždų. Jausdamas artėjančią mirtį, tėvas žmonai Petronėlei ištarė: „Tu manęs nelydėk laidotuvėse, sušalsi, susirgsi…“ Netrukus į Anapilį iškeliavo ir partizanų vado mama Petronėlė – ji palaidota senosiose Gargždų kapinėse.
Galima sakyti, jog nepasidavusios Lietuvos vado šeimos atstovės K. Buono ir integruotos atviros pamokos moderatorės M. Ruškytės paliktas moralas yra aiškus: svarbu mylėti šeimą ir Tėvynę taip, kaip ją mylėjo to laikmečio žmonės, pasiaukoję minėtoms vertybėms.
Mokinių refleksija vėliau buvo pritaikyta istorijos ir pilietiškumo pagrindų pamokose, atliekant tiriamuosius darbus – „Ką žinai apie Vasario 16-ąją ir laisvės kovas?“
Arūnas Mikalauskas
istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas