LR konstitucijos dienos proga su dalimi Endriejavo mokyklos vyresnių klasių mokinių prezentacijos, diskusijų, viktorinos, respublikinio egzamino metodais buvo prisimintos pagrindinių įstatymų ištakos, jų įgyvendinimo paradigmos bei reikšmė.
Nuo seniausių laikų Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, įvairius santykius, ginčus reguliavo žodinė, paprotinė teisė. Pastarąją išskiria jos pagrindimas- paprotys turi galią, jam reikia paklusti, nes taip yra nuo seno. Tad ilgą laiką ginant savo interesus buvo apeliuojama į seną teisę, kuriai be kita ko būdingas simboliškumas, pavyzdžiui susitarimo faktas pažymimas rankų sukirtimu. Net ir po to kuomet atsirado dokumentai su eile patvirtinimo būdų simboliniai veiksmai neprarado reikšmės. Nuo XIV amžiaus rašytinė teisė ima keisti paprotinę ir tai buvo didžiulis posūkis teisinėje istorijoje. Seniausi rašytiniai teisės dokumentai yra žemės bajorams, sričių privilegijos, Kazimiero teisynas, Lietuvos Statutai. I Lietuvos Statuto kūrimas vyko LDK kanclerio, Vilniaus vaivados Alberto Goštauto, studijavusio Krokuvoje aplinkoje. 1529 m. priimtą tuo metu pagrindinį įstatymų rinkinį su dėmesiu ponų teisėms sudarė 13 skyrių ir 243 straipsniai. Juose akcentuojama bajorų turto bei asmens neliečiamybė, sulyginta stačiatikių ir katalikų teisė, griežta bausmė už neteisingą įskundimą, uždrausta laisvą žmogų priversti vesti, vienas skyrius atskirai moterims su garantuota teise laisvai ištekėti, nustatant santuokinį ir pilnametystės amžių 15 m. (vyrų 18 m.).
1544 m. LDK Seime bajorai paprašė valdovo papildyti Statutą. Tam sudaryta komisija iš dešimties katalikų ir dešimties stačiatikių. Daugiausia prie naujo įstatymų rinkinio prisidėjo Vilniaus vaitas ir valdovo sekretorius Augustinas Rotunda ir Šv. Jono bažnyčios klebonas ispanas Petras Roizijus. Jie perredagavo ir įtraukė daug naujų straipsnių, kurių pagrindinis bruožas – formuluočių precizika bei Romos teisės įtaka. Kone dvigubai didesnį rinkinį sudarė 14 skyrių 361 straipsnis. Nauja nuostata panaikino giminės apribojimą disponuojant žemės valdomis, be giminaičių pritarimo, taip pat galutinai likvidavo alodinę valstiečių nuosavybę, tuo baigiant įbaudžiavinimo procesą, bajorai gavo teisę inicijuoti Seimo sušaukimą.
1588 m. priimtas III Stautas iš 14 skyrių 487 straipsnių – dar vienas žingsnis įtvirtinant bajorų teisę valstybėje, sutrumpinęs merginų santuokinį ir pilnametystės amžių iki 13 metų (vyrų palikęs 18 ). Šitas rinkinys buvo išspausdintas ir galiojo per visą Respublikos gyvenimą, iki 1840 m. net ir 1795 m. . didžiąją dalį valstybės okupavus Rusijos imperijai.
1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos ( Lenkijos ir Lietuvos ) Ketverių metų Seime priimtas pagrindinis įstatymas, seniausia Europoje rašytinė Konstitucija ( lotyniškai- constitutio yra ,,nustatymas“) dėl iškilusių pavojų ir kitų priežasčių galiojusi tik apie pusantrų metų. Joje reformuotos atskiros bajorų ir miestiečių teisės, pastariesiems kaip ir bajorams garantuojamas asmens neliečiamumas, išskyrus sučiuptus nusikaltimo vietoje arba bankrotininkus. Atskirame punkte numatytos valstiečių asmens laisvės arba išlaisvinimo iš baudžiavos galimybės tik tiems, kurie norėjo įsikurti Respublikoje arba bėgliams iš kitur. Dėl iškilusių pavojų ir kitų priežasčių galiojusi apie pusantrų metų Konstitucija neteko galios, pradėtos reformos nutrūko, o nuo 1795 m. mūsų krašte šeimininkauja carinės Rusijos kariuomenė ir valdžia.
Praradus valstybingumą Lietuvoje įsigali svetimi, jėga primesti įstatymai. Jauniems valstiečių vyrams, nuo tam tikro skaičiaus kiemų, įvesta viena sunkiausių prievolių, artima vergovei, 25 metų trukmės prievartinė rekrutų tarnyba kariuomenėje. Iš Rusijos dvarininkų ateina įprotis keisti, parduoti, pralošti kortomis nelaisvus valstiečius- baudžiauninkus, didinamas privalomo darbo- lažo dienų skaičius, varžomos Lietuvos bajorų, katalikų teisės, o 1865 m. uždraudžiama lietuviška spauda, uždaromos mokyklos. Virš šimto metų vyksta rusifikacijos procesas, pats kraštas siekiant ištrinti Lietuvos vardą vadinamas imperijos Vakarų gubernija.
Kaip žinia , Pirmo pasaulinio karo pabaigoje susiklosčius palankiai tarptautinei ir vidaus situacijai Lietuvos Taryba vasario 16 d. skelbia Nepriklausomybę. Prasideda naujos valstybės tuo pačiu ir teisinės sistemos kūrimas.
1918 m. rudenį, 1920 vasarą priimtos laikinos Lietuvos valstybės Konstitucijos. Pastarojoje reglamentuota asmens laisvės, turto, žodžio, tikybos, sąžinės, susirinkimų laisvės, pirmą kartą suteikta rinkimų teisė moterims. ( Palyginimui Anglijoje ir JAV – 1920- 1928 metais) Už poros metų Steigiamajame Seime priimta pirmoji nuolatinė Konstitucija, kurioje skelbiamos pamatinės žmogaus teisės, valstybės demokratinė santvarka, pripažįstant piliečių rinkimų teisę. Vienas punktų skelbė, kad visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys yra lygūs įstatymams, negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės.
Po karinio perversmo, pasukus į autoritarizmą 1928 m. naujoje Konstitucijoje išplėstos Prezidento galios, tačiau išliko daug ankstesnio pagrindinio įstatymo punktų, išsaugomos pagrindinės žmogaus teisės. Dar viena Konstitucija paskelbta po dešimties metų galutinai įtvirtino Prezidento autoritarizmą, nepavaldumą, ištrina demokratiją, apribojo piliečių politines teises, tačiau skelbiamas asmens ir buto neliečiamumas. Asmuo gali būti šaukiamas tieson ar suimamas įstatymo nustatytais atsitikimais ir tvarka, tačiau per 48 valandas duodamas nutarimas dėl jo suėmimo ir nurodomas suėmimo pamatas. Negavęs to nutarimo suimtasis paleidžiamas. 18 straipsnyje rašoma, kad prieš įstatymą visi lygūs ir negali būti mažinamos piliečio teisės dėl jo tikybos ir tautybės.
1940 m. birželio 15 d. popietę Lietuva buvo de fakto okupuota Sovietų Sąjungos kariuomenės, o rugpjūčio 25 d. paskelbta Sovietų Socialistinės Respublikos konstitucija. 1 straipsnis skelbia, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika yra socialistinė darbininkų ir valstiečių valstybė, o antrasis, jog politinį Lietuvos TSR pagrindą sudaro darbo žmonių atstovų Tarybos, įsigalėjusios nuvertus dvarininkų ir kapitalistų valdžią ir įkūrus proletariato diktatūrą. Taip pat deklaruojamos turto, asmens neliečiamybė be teismo sprendimo ar prokuroro sankcijos. Kaip žinia, po metų laiko, birželio 14- 18 dienomis iš Lietuvos ištremta į apie 18 tūks. žmonių, konfiskuotas jų turtas , dar apie tūkstantis nužudyta traukiantis nuo nacių Raudonajai armijai. Viso 1940 -53 metais sovietinės valdžios struktūros ištrėmė apie 130 tūks. įkalino apie 150 tūks. Lietuvos piliečių.
Įžengus naciams Laikinajai Lietuvos vyriausybei pasiskelbus aukščiausia valdžia, nors ji niekuomet realios valdžios neturėjo, nes kontroliavo okupacinė karinė valdžia ir skelbė Vokietijos įstatymų viršenybę, buvo bandyta atnaujinti LR įstatymų veikimą, tačiau iš kitos pusės paminta 1938 m. Konstitucija. Ryškiausias to pavyzdys- 1941 metų, rugpjūčio 1 dienos Žydų padėties nuostatų projektas dėl pastarųjų izoliavimo ir turto konfiskavimo. Po ketverto dienų okupacinės administracijos reikalavimu Laikinoji Lietuvos vyriausybė veiklą nutraukė. Krašte įsitvirtinusios nacistinės Vokietijos struktūros ir jų pagalbininkai vien rasiniu pagrindu sunaikino apie 200 tūks. žydų tautybės Lietuvos piliečių. Iš kitos pusės suveikė nerašytiniai įstatymai- atsirado žmonių, tikrųjų to baisaus laikotarpio herojų, kurie paklausė širdies refleksų, aukščiau už viską iškėlė žmoniškumą, pasižymėjo neįtikėtina drąsa, ėjo prieš srovę ir gelbėjo persekiojamus bendrapiliečius. Pagal žydų gelbėtojų skaičių esame šešti, pagal skaičiaus santykį su visu gyventojų skaičiumi antri pasaulyje ir pasak istoriko dr. Arūno Bubnio nors gelbėtojai ir nepakeitė to, kas įvyko, bet išgelbėjo tautos garbę.
Nacius pakeitę sovietai atnaujino represijas, trėmimus. . Po daugiau nei trijų dešimtmečių, 1978 m. skelbiama nauja LTSR konstitucija, paremta SSRS konstitucija. Pirmas ir antras straipsniai deklaravo, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika yra socialistinė visaliaudinė valstybė, išreiškianti darbininkų, valstiečių ir inteligentijos, respublikos visų tautybių darbo žmonių valią bei interesus, o visa valdžia Lietuvos TSR priklauso liaudžiai. Tuo tarpu šeštasis straipsnis sakė, jog Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija. Kalbant apie žmogaus laisvę sovietiniais laikais buvo posakis, kad išvykti į užsienį reikia surinkti tūkstantį pažymų, kad grįžti atgal- vieną, jog nesi beprotis…
1990 m. kovo 11 d. kartu su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktais priimtas Laikinasis pagrindinis įstatymas, kuriame be kita ko įtvirtintos atkurtos valstybės nuostatos užtikrinančios žmogaus teises ir laisves. Siekiant realizuoti valstybės vidaus ir užsienio poreikius, praėjus porai metų, 1992 m. spalio 25 dienos referendumu priimtas dabartinis Lietuvos pagrindinis įstatymas. Pirmas straipsnis – Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, o šeštasis – kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Viso 154 straipsniai reglamentuojantys valstybės sandarą, simbolius, valdymą, visuomenę, biudžetą, kontrolę, darbą, užsienio politiką, savivaldą, teisingumą, gynimą, žmogaus teises, laisves ir kita.
Turbūt dažnas iš mūsų , praėjusios pandemijos metu pajautėme ką reiškia, nors ir laikini, dėl viruso laisvo judėjimo, susirinkimų, kiti apribojimai, juo labiau, kad jaunesnioji karta tokios patirties neturėjo. Tad galimybė rinktis- kur gyveni ir kaip gyveni, būti transliuotojais ar imtuvais, gali būti viena vertingiausių gyvenimo sąlygų, o dvidešimto amžiaus vidurio okupacijų sąlygomis pamintas nors vienas pagrindinių žmogaus teisių punktas reiškė masinį persekiojimą bei naikinimą. Vis tik net ir pačiu sunkiausiu laikotarpiu galima viltis gerųjų žmonių, alsuojančių humanizmu nerašytiniais įstatymais…
Arūnas Mikalauskas, istorijos mokytojas